Mitai ir faktai apie sausą odą

Sausa oda vargina ir sveikus asmenis (ypač mažus vaikus bei vyresnio amžiaus žmones), ir sergančius odos bei kitomis ligomis. Sausa oda būna dėl sutrikusios odos epidermio barjerinės funkcijos.

Sausėjanti oda tampa šiurkšti, nelygi, paryškėja jos piešinys. Jei sausumas didėja, oda parausta, pleiskanoja, ima niežėti. Vėliau praranda elastingumą, vientisumą, joje atsiranda įtrūkimų, pro kuriuos gali patekti įvairių aplinkos medžiagų, alergenų, patogeninių mikroorganizmų ir sukelti uždegimą. Per sausą ir pažeistą odą lengviau patenka įvairios sensibilizuojančios cheminės medžiagos, kurios gali sukelti alerginį kontaktinį dermatitą. Keletas tyrimų parodė, kad per pažeistą odą sergantieji atopiniu dermatitu gali įsijautrinti inhaliuojamiems alergenams (pvz., namų dulkių erkutėms), o tai gali skatinti respiracinių alergozių (bronchų astmos, alerginio rinito) vystymąsi.

Sausos odos priežastys

Odą sausina įvairūs išorinės aplinkos veiksniai: maža santykinė oro drėgmė, stiprus vėjas, šaltis, karštis, ultravioletiniai spinduliai. Odos sausumas ir pleiskanojimas sumažėja vasarą (šiltas, drėgnas oras) ir sustiprėja žiemą (šaltas, vėjuotas oras, dėl centrinio šildymo sumažėjusi patalpų drėgmė). Yra ryšys tarp vandens kiekio raginiame sluoksnyje ir aplinkos ore. Odą sausina netinkama jos priežiūra: dažnas prausimasis, ypač karštu vandeniu ir naudojant šarminės reakcijos muilus, odos trynimas šiurkščiu rankšluosčiu. Odos sausumą didina kontaktas su dirgikliais: cheminėmis medžiagomis, skalbimo milteliais, indų plovimo, patalpų valymo priemonėmis, dūmais, įvairiomis medžiagomis, esančiomis parfumerijos produktuose. Daugumoje muilų ir valymo priemonių yra natrio laurilsulfato – detergento, pasižyminčio iritacinėmis savybėmis. Įtakos odos sausėjimui turi paveldimumas, natūralus odos senėjimas, vitamino A trūkumas maiste. Tam tikrų profesijų žmonės, kurie daugiau kontaktuoja su šarminiais muilais ir detergentais (namų šeimininkės, indų plovėjai, skalbėjai, chirurgai ir kt.) ar su organiniais tirpikliais, valikliais, iritacinėmis statybinėmis medžiagomis (mechanikai, statybininkai ir kt.), skundžiasi per dideliu odos sausumu, niežėjimu, tempimu. Oda išsausėja sergant endokrininėmis ligomis (cukriniu diabetu, skydliaukės ligomis), odos ligomis (ichtioze, atopiniu dermatitu, žvyneline ir kt.). Chemoterapija, hemodializė, retinoidų, diuretikų vartojimas taip pat sausina odą. 

Epidermio barjerinės funkcijos reikšmė

Sausa oda yra susijusi su pablogėjusia odos barjerine funkcija ir padidėjusiu vandens netekimu. Epidermis vaidina didelį vaidmenį odos barjerinėje funkcijoje. Epidermio ląstelės (keratinocitai) nuolat atsinaujina iš epidermio pamatinio sluoksnio. Nuo pamatinio sluoksnio atsidalijusi ląstelė diferencijuojasi, kol suragėja ir nusilupa. Epidermio ląstelės visiškai atsinaujina per 26–28 dienas. Raginis epidermio sluoksnis yra tikrasis odos barjeras. Jis sudarytas iš negyvų bebranduolių suragėjusių ląstelių (korneo­citų) bei iš lipidų ir baltymų sudarytos medžiagos, kuri atlieka sujungiklio vaidmenį. Korneocituose yra medžiagų, vadinamų natūraliu drėkinamuoju faktoriumi, kuris sulaiko vandenį ląstelių viduje. Dėl didelio vandens kiekio korneocitai paburksta, sumažėja „ertmių“ raginiame sluoksnyje dydis ir skaičius, todėl nesusidaro odos įtrūkimų. Epidermio lipidai atlieka barjerinę funkciją, didina gebėjimą prisijungti vandenį, reguliuoja ląstelių deskvamaciją. Normalus raginis sluoksnis turi daug drėgmės. Sveikos odos epidermio raginiame sluoksnyje yra apie 15–30 proc. vandens, jei jame vandens yra mažiau nei 10 proc., oda sausėja. Odos lankstumas ir elastingumas tiesiogiai susijęs su vandens kiekiu epidermyje.

Atopinis dermatitas yra dažna odos liga, ypač vaikams. Sergantieji atopiniu dermatitu kenčia nuo odos sausumo, varginančio niežėjimo. Tyrimai rodo, kad sergančiųjų atopiniu dermatitu odai būdingas sumažėjęs vandens kiekis raginiame sluoksnyje, padidėjęs transepiderminis vandens netekimas (tiek sausoje, tiek kliniškai normalioje odoje), sumažėjusi vandens sujungiamoji galia, epidermio lipidų kiekio, metabolizmo sutrikimai, labai maži korneocitai, kurie gali padidinti „ertmių“ skaičių raginiame sluoksnyje. Šie duomenys rodo, kad sergančiųjų atopiniu dermatitu odos struktūra bei jos barjerinė funkcija yra pažeista. 

Emolientų sudėtis ir savybės

Nuo senų laikų sausa oda buvo tepama aliejais ir riebalais. Šiuo metu galima įsigyti įvairių emolientų. Emolientai – tai odą minkštinantys bei drėkinantys preparatai. Svarbiausia emolientų sudedamoji dalis yra lipidai, kurie gali būti gyvuliniai (pvz., lanolinas), augaliniai (linolio rūgštis, įvairūs aliejai), mineraliniai ar sintetiniai. Lipidai sudaro 20–40 proc. preparato svorio. Emolientuose taip pat yra emulsiklių, kurie užtikrina emulsijų stabilumą, bei konservantų (pvz., benzoinė rūgštis), kurie išsaugo preparato stabilumą, pailgina jo tinkamumo trukmę ir neleidžia daugintis bakterijoms. 
   
Emolientai sudaro lipidinį barjerą, kuris saugo nuo vandens išgaravimo. Drėgmė laikosi ne pačiose raginėse ląstelėse, o tarp jų. Drėkinamasis emolientų poveikis priklauso nuo į juos įdėtų humektantų (pvz., pieno rūgštis, glikolio rūgštis, vyno rūgštis, glicerinas, šlapalas, propilenglikolis). Humektantai įsiskverbia į epidermio raginį sluoksnį, ten pritraukia bei sulaiko vandenį. Drėkinamos odos paviršius tampa lygesnis, pagerėja odos elastingumas, sumažėja raginio sluoksnio ląstelių priešlaikinis atsidalijimas – odos pleiskanojimas. Taigi emolientų vaidmuo dvejopas: vandeninė fazė tiekia vandenį, lipidinė fazė sudaro plėvelę odos paviršiuje, prasiskverbia į raginį sluoksnį, palengvina epidermio barjero atsinaujinimą. Pavartojus emoliento, drėkinamasis poveikis pasireiškia per pusę ar vieną valandą ir trunka apie keturias valandas. 
   
Emolientai atnaujina epidermio barjerą, todėl užkerta kelią patogeninių mikroorganizmų, pvz., stafilokokų, kurie vaidina didelį vaidmenį atopinio dermatito patogenezėje, įsiskverbimui. Tuo pagrįstas jų netiesioginis uždegimą slopinantis veikimas. Emolien­tai gali turėti ir tiesioginį uždegimą bei niežėjimą slopinantį poveikį, sumažindami Il–1? išsiskyrimą [6]. Įrodyta, kad atopinio dermatito paūmėjimą gydant emolientais ir vietiniais gliukokortikosteroidais, pastarųjų reikia tepti mažiau ir trumpiau.
   
Atsižvelgiant į lipidų ir vandens santykį, emolientai gali būti:   

• aliejaus vandenyje emulsija (losjonas, pusiau riebus kremas),
• vandens aliejuje emulsija (kremas, riebus kremas),
• vien lipidai (tepalas).

   
Mažiausias lipidų kiekis yra losjonuose, vidutinis – kremuose, didžiausias tepaluose. Kuo didesnis lipidų kiekis preparate, tuo emoliento poveikis yra geresnis ir ilgesnis, bet oda atrodo riebesnė, lipnesnė, „blizganti“. 
   
Emolientai retai sukelia nepageidaujamą poveikį. Dažniausiai gali atsirasti subjektyvių jutimų (odos deginimas, badymas), kurie pasireiškia tuoj po emolien­tų pavartojimo. Tokius pojūčius retkarčiais gali sukelti humektantai (pvz., pieno rūgštis, didesnė šlapalo koncentracija) bei konservantai. Labai retai humektantai, emulsikliai ir aliejai gali sukelti kontaktinę alergiją. Alerginį kontaktinį dermatitą dažniau sukelia kvapiosios medžiagos ir konservantai. Dar vienas galimas nepageidaujamas emolientų poveikis – kosmetiniai spuogai ir folikulitai. Labai retai galimas ir fotodermatitas. Dažniausiai jo priežastis – kvepalai, UV spindulių blokatoriai ir halogeninti konservantai, esantys kai kurių emolientų sudėtyje. Emolientų efektyvumas ir kokybė turi būti įrodyti klinikiniais bei dermatologiniais instrumentiniais tyrimais. 
   
Emolientai skirti ne tik sveikai odai drėkinti ir minkštinti. Kadangi šie preparatai drėkina odą, slopina pleiskanojimą, niežėjimą, uždegimą, jie plačiai naudojami įvairioms odos ligoms (ichtiozei, atopiniam dermatitui, žvynelinei, kontaktiniam dermatitui ir kt.) gydyti kaip pagalbinė, o neretai ir pagrindinė gydomoji priemonė. Vartojant emolientus oda būna atsparesnė meteorologiniams veiksniams, buityje naudojamiems cheminiams dirgikliams. Šie preparatai taip pat vartojami po nudegimų saulėje, atliekant radioterapines procedūras.